BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasaulio karaliaus apartamentai :D

Tik aukso jau mano jūroje nebėra

parašė: dtbiurger · 2010-03-28 · Nėra komentarų

Blyksnis, antras blyksnis. Tamsu. Ataidi sprogimų garsai. Blyksniai artėja. Garsas jau sutampa su blyksniu. Komanda bėgti pirmyn. Iššoku iš apkaso, nieko negalvoju, tik bėgu pirmyn iki sekančio. Čia senų draugų neturi, jie ilgai neužsilaiko, bet mes tokie jauni. Bėgu tamsoje, mane apšviečia sprogstantys į žemę nukritę sviediniai. Veržiuosi į priekį, jau nebetoli, vaizdas blankus. Įšoku į apkasą, vado komanda - laukti ir būti pasiruošus naujiems įsakymams. Šiame apkase minkšta, net truputėlį šilta. Apgraibomis tamsoje apčiuopu lyg ranką, šviesa nutvieskia apkasą, visur pilna lavonų, nutrauktų rankų, išvirtusių žarnų. Mane supykina… stengiuosi atsipalaiduoti. Išnyra prisiminimas. Geltoni lyg saulė plaukai, mėlynos lyg dangus akys ir balti lyg debesys dantys. Ji eina link manęs, tiesia ranką: ” Laukiu tavęs, sugrįžk, nebegaliu”… Ji eina link manęs, aš noriu ją apkabinti, bet ji pereina kiaurai mane… Prabundu… Aš visas šlapias, mintyse dar gyvenu sapnu. Pabūnu ramiai. Mane persekioja skausmas. Prieš daug metų išvažiavau toli. Tu sakei, kad nieko negali būti. Galėjo, tik tu nenorėjai, kad būtų, o gal tiesiog bijojai. Pasisuku kairėn, ji guli rami, ji jaučia, jog man kažkas negerai. Bet jos neužtenka, kad užgoštų šviesą, kurią regiu sapnuose, kad sumažintų skausmą, kurį jaučiu sapnuose. Apkabinu, bet visgi galvoju apie tą spindulį, manau ir spindulys vis dar jaučia mane. Ryšys nenutrūksta vis tiek. Tik aukso jau mano jūroje nebėra.

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Kita

Bobutė kuri silpna gyvenimui, o gal jau buvo…

parašė: dtbiurger · 2010-03-27 · 3 komentarai

Krapnoja už lango. Reikia važiuoti į miestą. Daug netikėtumų atsitinka, kai to visai nesitiki… Reikalai mieste. Liūdna. Ruduo. Centrinė stotelė. Mieste visi skuba. “Trenk, kad neatsikelčiau” - žodžiai, kuriuos išgirstu. Prabundu iš minčių. Nuleidžiu galvą. Į mane žiūri sena susitraukusi bobutė. Jos žvilgnis skausmo kupinas. Aš nepatikėjau ką išgirdau. “Gal galite pakartoti?”, “Trenk, kad neatsikelčiau” - bobutė nervingu balsu pakartoja. Mano galvoje šokas, nežinau ką pasakyti. Aplink vien žmonės. O mes stovėjom lyg nieko prie mūsų nebūtų. Pasakiau, kad nesuprantu ką ji sako. “Nebenoriu gyventi, trenk taip kad nukrisčiau ir neatsikelčiau” - ji tik tiek atsakė. Pasimečiau. Nežinojau ką pasakyti, suspaudžia gerklę ir nežinau ką pasakyti. ” Nėra čia ko, juk taip gražu gyventi, gamta viskas…” - išlemenau išsigandusiu balsu ir įbėgau į autobusą. Atsisukau ir žvilgsniai vėl susitiko. Baisu. O juk diena ne tokia ir graži… Ir pasaulis nėra jau toks nuostabus. Senutė silpna… Aš dar ne toks, kad pasiduočiau. Bet ar gali man taip atsitikti senatvėje? Jog būsiu per silpnas, persilpnas gyvenimui. Ar ieškosiu, ar atrasiu… Guliu vėlai vakare lovoje, pro langą matau mėnulį. Prisiminiau ją… Kur ji dabar? Kodėl ji man taip parūpo? Ar yra ko pasimokyti iš to? Nežinia… Ir koks kvailys sugalvojo šį žodį - nežinau… Ir akių šviesa dingo nakties tamsoj.

Tikri dalykai…

Rodyk draugams

→ 3 komentaraiKategorijos: Kita

Namus irgi reikia mokėti statyti

parašė: dtbiurger · 2010-03-20 · 2 komentarai

 

Viskas ką gali sukurti išnyks…

O gal ir ne? Stengiesi statyti, statyti. Bet viskas įra ir krenta žemėn su dideliu griausmu. Yra kas stato, yra kas nuleidžia rankas, kiti žiūri iš šalies kaip statai ir net kartais pasijuokia iš tavęs, kad vargsti. Nenuleidi vis tiek rankų. Lyg Sizifas stumi akmenį į viršų, dedi plytą po plytos. Nori, kad negriūtų? Reikia mokėti. Reikia mokėti būti savo gyvenimo statytoju. Ne, to neišmoksi profesinėje, to daugelis net neišmoksta universitete. Turi noro? Statyk, griūk, vargk, nekreipk dėmesio į tuos tuščius statybininkus, kurie prisižiūrėję “juokingų” filmų, kartoja kaip papūgos savo lėkštus juokus, ir galvoja, kad yra žavūs, pilnom sielom. Taip statyti neišmokstama… Reikia tvirtai žiūrėti į problemas, statyti tvirtus namus, o ne po pirmos audros nunešamas lūšnas. Senus namus nebijokim pakeisti ar nugriauti… Gyvenimas keičiasi, namai keičiasi, jo gyventojai taip pat. Sunku palikti, kyla nostalgija, bijai padaryti klaidą, bet kituose namuose su kitais žmonėm bus smagiau. Nes senieji yra senieji. Modernumas ir naujovės visada traukė. Nauji pojūčiai, nauji žmonės. Pasensime ir mes. Daug namų būsim apėję, daug namų būsim pastatę, daug sugriovę ar palikę mylimus gyventojus. Ir kai senutė išeis į kiemelį, ji prisimins visus tuos namus namelius, visus jausmus kuriuos patyrė per gyvenimą. Saulė leisis ir su šypsena pasitiks mintį, kad atsirado ten kur turėjo atsirasti. Nebijojo naujų pojūčių ir Namų.

Ir saulė visgi pravers akis ryte

Rodyk draugams

→ 2 komentaraiKategorijos: Kita

Šokanti širdis

parašė: dtbiurger · 2010-03-14 · 5 komentarai

Buvo man 17 metų, jai 15. Ji man visada patiko, mokykloje pasisveikindavome, ji draugiškai elgėsi su manim. Jos žvilgsnis buvo toks tyras, ji įsitempdavo tik mane pamačiusi. Aš tada dar buvau per kvailas suprasti, kad aš jai patinku. Man atrodė neįmanoma ir keista, kad aš galėčiau tokiai gražuolei patikti. Aš ją stebėjau… Išgirdau iš draugų, kad ji kažkur išvyksta. Na maniau tik laikinai. Deja, išvažiavo su visam. Čikaga… Žiūrėdavau jos nuotraukas internete, mačiau kokia daili mergina auga, nebe mergaitė, o panelė, kuri taip taip toli. Tai nebuvo meilė, kuri daužytų širdį, tai tebuvo simpatija. Tai simpatijai reikėjo tiek nedaug ir būtų virtusi meile. Tikriausiai aš pats kaltas, kad niekad jai nepasakydavau kažko rimtesnio. Kaip visada lepteldavau paiką juokelį, nuo kurių man jau pačiam negera būdavo.

Prabėgo septynetas metų. Žmogus ieško antros pusės, kad galėtų papildyti tą tuštumą, kuri atsiranda būnant vienam. Iš mažos ir mylimos Lietuvos atsiradau didžiulėje šalyje. Vašingtonas… Erdvus kabinetas,  odinė kėdė. Skrandis prašosi valgyti. Gal užsisakyti į biurą… Ne pasivaikščiosiu. Juk pavasaris. Miestas verda. Aš einu lyg manęs jame nebūtų, matau tik vaizdus greitai besikeičiančius akyse, jokio garso. Mano mėgstamiausias restoranas… Mano vieta laisva. Sėdžiu per daug nemąstydamas. Prie stiklinių durų pasirodo žavi geltonplaukė. Lydžiu ją žvilgsniu ir laukiu kol ji pastebės mane. Jokios reakcijos iš jos. Juoda suknelė, aukštakulniai batai… Nuostabi gamtos figūra eina link manęs, kilimo kraštas atsilapojęs, juodas kūnas krenta ant kelių. Jaučiasi, kad mergina įsiuto. Aš pripuoliau prie jos, angliškai klausdamas ar jai viskas gerai. Ji negirdėjo ko klausiu tik sumurmėjo kelis lietuviškus žodžius. Man apsalo širdis. Moteris lengvai pakėlė galvą. Aš jos nebepaleidau ir likome kartu. Tai buvo ji. Ir simpatija tapo meile.

Rodyk draugams

→ 5 komentaraiKategorijos: Kita

Pasmerktasis koncentracijai

parašė: dtbiurger · 2010-03-12 · 2 komentarai

Tylus vakaras. Darbo kabinete užpučiu žvakę. Savaitė universitete buvo sunki. Karas trikdo studentus, mane ir valdžią. Vokiečiai man grasina. Aš intelektualas, neįtinku jiems… Atsigulu į lovą. Įdomu kaip laikosi mano žmona kaime… Dundesys ir stiprus beldimas į duris mane sutrikdo ir pašokęs nubėgu prie durų. Praveriu… Du vokiečių kariai įpuola, liepia pasiimti pasą ir kelis svarbiausius daiktus. Pasodina į sunkvežimį, ten dar dešimt tokių likimo brolių. Žinau kur mane veža… Koncentracijos stovykla… Praėjo keli mėnesiai, o aš neatpažįstu savęs. Visi tapom vienodai išblyškę, susitraukę… Išdžiuvę. Šiandien tempėme lavonus iš barako, iš to barako, į kurį suvesdavo visus silpniausius. Pasitaikė ir gyvų… O kiek jau pakorė. Prieš savaitę pakorė mano draugą, vakar draugo draugą. Gal ryt mano diena… Nežinia. Aš tik sėdžiu prie mažo barako lango ir stebiu kada baigsis žiema, laukiu kada baigsis ši kankynė…. Mes patys dar nesuprantam, kad jau esam mirę… Viltis nemiršta, lieka.

Rodyk draugams

→ 2 komentaraiKategorijos: Kita

Žiurkė rate, ratas nesustoja

parašė: dtbiurger · 2010-03-10 · 1 komentaras

Išvykau jaunas iš namų… Pasiekiau daug. Iš pradžių nieko neturėjau. Tik kelis rūbus ir kompiuterį. Dabar aš valdau kompiuterių kompaniją. Mėgstu vakarėlius. Mane visi žino, aš visur laukiamas. O man taip patinka šokti. Prabangiausi pobūviai, kokteilių vakarėliai be manęs būna niekas. O po vakarėlių linksmybės su moterimis, greiti automobiliai, kazino ir visa kita. Bet sutriko sveikata… Nuėjau į ligoninę ir manęs paprašė palaukti. Sėdžiu ilgai, žiūriu į vieną tašką. Staiga kolidoriuje pasirodo vyras su ramentu, jis neturi pusės kojos… Keistas vaikinas… Kodėl jis į mane spokso. Taip tikriausiai dėl kojos. Kažkur man jau matyta situacija. Taip pamenu, tik buvau to vaikino vietoje. Tada aš taip pat lankiausi pas daktarą, mačiau vyrą be kojos, daktaras nieko nerado. Linksmas išbėgau pamenu į lauką ir išvažiavau namo. Na tada kaip ir visada vakarėlis. Dievinu šokius. Ak… Nuostabi ta mergina buvo, ir kodėl aš tada sėdau už vairo girtas… Žuvo tokia gražuolė, o aš likau be kojos… Man nieko nerado. Išbėgu iš ligoninės, grįžtu namo ir į pobuvį, kurio negaliu praleisti. O ten kokia žavi panelė manęs laukia! Kaip mes pašoksim!

Deja paskutinį kartą…

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Kita

Kartais būna keistų nuotykių

parašė: dtbiurger · 2010-03-06 · 3 komentarai

Kai visą dieną lauki ir tik tyla tave trikdo… Kai buvo nuotykis, vieno vakaro ir kai tau ji pati parašo. Tu atrašai šaltai ir negauni atsakymo. Bet tu šaltas, nes bijai, bijai įsimylėt, nes žinai, kad tikriausiai išvažiuosi. Niekada taip nenorėtum įskaudinti merginos. Lauki ilgai, parašai jai dar kartą supratęs, kad negali būti toks šaltas, gal ji nori susitikti, bet atsakymo negauni… Sėdi ir lauki, ir nesupranti ką ji galvoja, ką tu. Ir taip nesmagu, baisu. Iš visų pakliuvo ji, galėjai pasilinksmint su kita, kuri tau būtų niekas. Ech bet taip sunku, bet ir taip lengva šnekėti. Toliau lauksi ir sėdėsi, lauksi žinutės, o sulaukęs kaip vaikas gavęs saldainį jai atrašysi, nors net nežinai ar bent kiek jai patinki, juk tai viso labo vienos nakties pasilinksminimas…. Ir net nežinai ar ji tau patinka, tiesiog esi geros širdies… Bet aš juk vaikinas, man turėtų nerūpėti, ir kas man darosi///

Rodyk draugams

→ 3 komentaraiKategorijos: Kita

Mafijos vaikų gyvenimas

parašė: dtbiurger · 2010-03-04 · Nėra komentarų

Mergaitė atsikėlė liūdna. Dar nežinojo… Saulė persismelkė pro nuleistas žaliuzes. Ji atsisėdo, ištiesė rankas aukštai, stipriai įkvėpė ir išpūtė iki galo. Lėtai nuleido kojas ant grindų kur buvo jos šlepetės. Lėtu ir zombišku žingsniu nuėjo prie lango. Pakėlė žaliuzes. Aš ją pamačiau iš lauko. Ji nuspindo akimirksniu. Laukiu jau kelias valandas. Ji dar nežinojo…. Ji dingo. Toliau laukiu. Ji nusileis į apačią, pamatys neišjungtą televizorių tėvų kambaryje. Įeis ir pamatys juos miegančius. Bet jie jau užmigę visam. Buvau paskirtas mergaitės tėvo, jei jam kas nutiktų, turėjau pasirūpinti mažyle… Klyksmas…. Laikas eiti. Pasiimti ją klykiančią ir nesuprantančią kas vyksta, sėsti ir išvažiuoti.

Jai buvo septyni metukai. Aš ją užauginau ir tapau tėvu. Ji tai sunkiai išgyveno, bet laikui bėgant užmiršo. Niekada jai nepasakojau, kas buvo jos tėvas, nenorėjau žadinti jausmų. Bet laukiau kada ji pati to paklaus, ta diena atėjo… Supažindinau ją su jos Šeima. Ji už tai atkeršijo krauju… Bet jai niekad nepalengvėjo dėl to… O aš ir toliau sėdžiu vakarais prisimindamas tą dieną, tai buvo mano brolis, kuris visada liks su manim. Nenorėjau keršyti, šeima prašė mano leidimo, bet nenorėjau, tai buvo jos teisė rinktis. Ji pasirinko… Sutepė savo rankas krauju ir kitų žmonių skausmu.

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Kita

Viskas prabėga taip greit kaip kritimas

parašė: dtbiurger · 2010-02-28 · 1 komentaras

Ankstus rytas. Saulė tik ką pasirodė. Aš jau lauke. Kvėpuoju giliai. Mmmm… ansktyvios vasaros kvapas. Jis drėgnas. Paukščiai čiulba, tolumoje girdisi automobilių ūžimas. Aš stoviu viršum jų visų. Stoviu minioje, niekas manęs nepastebi, visi lekia eina pro šonus, visi skuba darban. Stovi minioje ir jautiesi vienas, vienas vienintėlis, kuris stovi ir nieko nedaro tiesiog stovi praradęs laiko nuovoką. Aš esu aukštai. Aš stebėtojas, iš čia viską matau gerai. Mergaitė žaidžia kamuoliu, senolis remdamasis lazda eina į parduotuvę. Vyras skubėdamas išlekia iš savo namo. Mama stumia vėžimėlį. Aš ant penkiaaukščio namo stogo matau atsistojęs visus gerai, matyti kiemas, miestas ir net laukai. Tereikia vieno žingsnio, vieno vienintėlio, kad nukeliaučiau pas juos… Laukia manęs ten Mindaugas, Vytautas, Algirdas. Dedu žingsnį ir didžiulis vėjo gūsis sudraiko mano plaukus. Pirmą kart atsistoju, išmokstu važiuoti dviračiu, pirma klasė, pirmoji mergina, surukyta pirma cigaretė, išgertas alaus butelys, šeima, ir ji… Viskas prabėga taip greit kaip kritimas.

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Kita

Langas. Tu. Tamsa.

parašė: dtbiurger · 2010-02-25 · Nėra komentarų

Toli. Labai toli, nuo ten, kur gimei. Vakaras. Esi vienas ir ramus. Toli nuo visų, kuriuos myli. Dažnai svajoji apie juos. Didžiulis miestas, didelis namas ir mažas tavo kambarėlis. Pro jo langą matai miesto nesustojantį gyvenimą. Šviesos, lietus ir tu tamsiam kambary. Tik ką grįžai, pavalgei ir atsistojai prie lango išjungęs šviesas. Žiūri ir svajoji apie tas dienas, kai bėgiojai basas per lietų vasaromis, kai maudeisi ežeruose, kai leidai laiką su draugais. Bet tu toli nuo to… Esi vienas ir liūdnas. Tavo mergina juodaodė, tavo bosas kinietis. Atsistoji ir svajoji… Nurieda keli lašai skruostu… Išgirsti rakinamas duris. Tai ji jau grįžta. Gal papasakoti jai apie tai, bet svetimam žmogui svetima kalba to neišreikši. Ji myli mane, bet aš noriu grįžti ten, kur liko mano širdis. Teks ją palikti…

- Why are you standing here in the dark?

- I want to talk with you…

- Oh, I am hungry, wait!

- But…(shet)

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Kita